Po vasaros darbų , kelionių , rudens darganų genami sugužėjome į butus. Atsirado daugiau laiko paskaityti, atkreipti dėmesį į mus supančius kambarinius augalus, kurie mus džiugins, skaidrins nuotaiką ilgais rudens, žiemos mėnesiais. Didžioji dauguma kambarinių augalų prieš šimtmetį ar dar seniau atkeliavo iš šiltųjų kraštų – tropikų ir subtropikų, kur gamtinės sąlygos ( kritulių kiekis, temperatūros svyravimas, gali būti labai skirtingi, bet dienos ir nakties trukmė svyruoja palyginti nedaug ir visais metų laikais yra 12 – 14 val.) Lietuvoje, kuri yra vidutinėje klimato juostoje, vasaros pradžioje saulė nenusileidžia ištisas 17 val. tačiau vėlų rudenį ir žiemos pradžioje tešviečia 7 val.

Sumažėjus dienos ilgumui iki 10 val. ir daugiau, dauguma augalų nustoja augti ( fikai, krotonai, dauguma sukulentų) kiti dalinai numeta lapus (citrusiniai augalai, jasminaitis).Ir ne tik todėl, kad saulė trumpiau Šviečia, bet dar ir dėl to, kad šviesos intensyvumas būna kelis kartus mažesnis ir jo neužtenka normaliam augimui.

Bet kalėdinis kaktusas, kurio tėvynė yra Brazilija, iš pietų Europos kilę ciklamenai, elgiasi priešingai , gruodžio – sausio mėnesiais pražysta nuostabiausiais žiedais, griaudami išsakytą mintį, kad ruduo yra kambarinių augalų ramybės metas. Taigi, įsigijus naują augalą, o dar geriau prieš įsigijimą, patartina susipažinti su jo poreikiais, sužinoti iš kur jis kilęs. Šios žinios padės bute parinkti augalui tinkamą vietą ir tinkamai jį prižiūrėti.

Mūsų butuose kambariniai augalai dažniausiai kenčia nuo šviesos ir šilumos trukumo. Todėl net ir puošnialapes begonijas, paparčius, kuriuos pavasarį ir vasarą laikėme atokiau nuo langų vengdami tiesioginių saulės spindulių, dabar galime drąsiai statyti ant palangių ar arti jų, apšvietimo trukmę kompensuodami didesniu šviesos intensyvumu.Tik nepamirškite naujoje vietoje augalą į šviesą atsukti ta pačia puse. Jei to nepadarysite su paparčiu, tikriausiai nieko blogo neatsitiks, o štai kalėdinis ar velykinis kaktusas šito nepakęs ir numes bepražystančius pumpurus, ir metus laiko puoselėtos svajonės apie pražysiančius mūsų augintinius bus atidėtos dar metams.

Žurnalo skaitytojai klausia, ar galima rudenį kambarinius augalus persodinti? Bendro atsakymo į šį klausimą nėra. Vienus galima, net patartina, kitų persodinimą geriau atidėti pavasariui. Svarbu atsiminti – kambarinių augalų negalima persodinti, kada orai atvėsta, o šildymo sezonas dar neprasidėjęs ir bute šalta. Šilumamėgiams augalams, tokiems kaip fikai, difenbachijos, begonijos, tai pats sunkiausias metų laikas, kada ne tik šalta, bet ir dienos keliom valandom trumpesnės nei per tūkstantmečius buvo įprasta.

Netinkamai persodinus augalą, per pažeistas šaknis ar lapus įsimeta ligos ir jį pražudo. Sulaukus šildymo sezono pradžios, didžiąją dalį žolinių kambarinių augalų galima persodinėti, tik ne kalėdinį kaktusą, nors tradiciškai tie darbai dažniausiai atliekami žiemos pabaigoje ir anksti pavasarį, kada saulė pradeda kopti dangaus skliautu, budindama ne tik augalus, bet ir pavasario darbų išsiilgusius žmones.

Kuo toliau nuo pusiaujo į šiaurę ar pietus, tuo labiau iš ten kilusių augalų vystymasį apsprendžia sezoninis cikliškumas. Iš Viduržemio jūros pakrantės, ar pietų Afrikos krantų kilę augalai ( citrusai, kiparisai, azalijos) rudenį ar žiemą turi pailsėti prie žemesnės temperatūros ( 10 – 15 laipsnių) Šiuos augalus geriausiai persodinti baigiantis ramybės periodui, o persodinus ir palaisčius , jei tik yra galimybės, aplinkos temperatūra reikėtų pakelti, kad geriau gytų persodinimo metu pažeistos šaknys.

Rudenį ir žiemą ramybės būsenoje esančius augalus laistyti reikia mažiau, o kaikurių ir visai nereikia laistyti, jeigu ore yra pakankamai drėgmės, pavyzdžiui virtuvėje augantys sukulentai ( kaktusai, šilokai, euforbijos) pakankamai drėgmės gauna iš oro.

Jeigu sodinimo, ar sėjimo darbai atliekami tinkamai, tai tikrai jokio pavojaus nėra. Augalai kaip ir gyvūnai pasižymi imuninėm savybėm. Tačiau jeigu augalas pasodintas netinkamai (stipriai pažeistos šaknys, iš šiltnamio augalas iškart po persodinimo išneštas į šaltą, darganota orą, trūksta šviesos ar kitaip sudarytos kritinės sąlygos), jis patiria stresą. Kuriam laikui augalas praranda regeneravimo sugebėjimą, tuomet per pažeistas šaknis ar lapus augalą gali užpulti pelėsinių grybų, bakterijų ir virusų sukeliamos ligos, kurių sukėlėjų aplinkoje visada yra.

Taip pat gali nukentėti ir daiginamos sėklos, jeigu sąlygos nėra palankios ir dygimas užsitesia. Tuomet sėklos supelija ir yra prarandamos. Todėl norint sumažinti sėklų praradimo tikimybę, daiginant retų augalų ar brangiai įsigytas sėklas, daiginimo terpę ( ar tai būtų kompostas, daržo žemė, durpės, ar net smėlis) reikėtų valandą laiko orkaitėje pakaitinti 70-80 laipsnių temperatūroje, o išdygusius daigus jau drąsiai perkelti į „gyvą“ kompostą.

Tiems, kurie mažai susiję su sodo- daržo darbais, žodis kompostas gal nelabai ir suprantamas. Tai lotynu kalbos kilmės žodis, reiškiantis „sudėtinis“. Nes kompostas( sinonimu galėtų būti žodis puvenos) iš tikro yra labai sudėtinga, skirtingo mineralizacijos lygio, augalinės kilmės medžiagų mišinys, kartu ( tai labai svarbu pabrėžti) su jame esančiais puvimo procesą vykdančiais mikroorganizmais.

Jeigu į komposto struktūrą pažvelgtume pro mikroskopą, tai kartu su pūvančiomis organinėmis liekanomis pamatytume tūkstančius bakterijų, mielių, pelėsinių grybų, pirmuonių ir kitų gyvybės formų, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai maitinasi organinėmis liekanomis. Fermentų pagalba jas mineralizuoja, paverčia tirpiomis medžiagomis kurias jau gali įsisavinti komposte augančių augalų šaknys. Todėl komposte augantys augalai vystosi žymiai greičiau, nei tręšiami vien mineralinėmis trąšomis, nes tie augalai gauna pastoviai besigaminančias augimui reikalingas biogenines medžiagas. Kitaip tariant komposte augantys augalai lyg ant maisto gamybos cecho stogo, o šaknys atlieka kurjerių vaidmenį pristatančių maisto medžiagas.

Pavasarį ar rudenį prasidedant, ar baigiantis lauko darbų sezonui, dažnoje sodyboje, arba kolektyvinio sodo sklype kyla dūmai nuo deginamų lapų, žolės, nugenėtų vaismedžių šakų.

Tokio deginimo prasmė dažniausiai nusakoma paprastai, - kad švariau būtų, kad parazitai nesiveistų.

Tokiu būdu sunaikinama visus metus kaupta augimo energija, kuri fotosintezės proceso metu buvo kaupiama augaluose ateinantiems metams. Sukompostavus augalinės kilmės atliekas augimo energija išsaugoma, o įterpus ją į dirvą vėl sugražinama į medžiagų apykaitos ratą. Kaip neįmanoma prižiūrėti daržo be kastuvo, taip neįmanoma užauginti gero derliaus be komposto.